Apibendrinta, žmonių, turinčių negalią, gyvenimo realijų refleksija gruodžio 3-iosios išvakarėse

1992 m. pabaigoje Jungtinių Tautų Organizacija gruodžio 3-iąją paskelbė Tarptautine žmonių, turinčių negalią, diena. Visame pasaulyje šią dieną atkreipiamas dėmesys į asmenų, turinčių negalią gyvenimo realijas. Gausybė renginių vyksta ir Lietuvoje: koncertai, vakaronės, sporto šventės ir pan. O kaip gruodžio 3-ioji minima Klaipėdoje? Galima teigti, kad mūsų mieste jau tradicija tapo kiekvienais metais šią dieną organizuojama neįgaliųjų sporto šventė Klaipėdos lengvosios atletikos manieže. Mūsų mieste taip pat organizuojami koncertai, į kuriuos neįgalieji kviečiami nemokamai ar pritaikant nuolaidas bilietams. Taip pat nevyriausybinės mieste veikiančios neįgaliųjų organizacijos inicijuoja šios dienos paminėjimą savo narių tarpe ir pan. Pripažindama, kad tai tikrai geriau, nei nieko, vis tik manau, kad šią dieną tikslingiau būtų išnaudoti aktualizuojant asmenims, turintiems negalią, svarbius lygiaverčio dalyvavimo visose gyvenimo srityse klausimus, drąsiai įvardijant problemas ir pabrėžiant neatidėliotiną jų sprendimo poreikį bei būtinybę.

                      Jei siekiame pozityvių pokyčių, pradėkime nuo savęs. Todėl gruodžio 3 dienos išvakarėse savo pareiga laikau paminėti, kad Nacionalinėje neįgaliųjų socialinės integracijos 2013 – 2019 metų programoje pažymima, jog neįgalieji ne vien tik dėl savo būklės, bet ir nepalankios socialinės aplinkos praranda savarankiškumą, socialinius gebėjimus gyventi bendruomenėje, didėja jų socialinė atskirtis; trūksta gebėjimų, funkcijų lavinimo ir reabilitacijos kompleksinių paslaugų, prieinamų neįgaliesiems kiek įmanoma arčiau jų bendruomenių. Panaši ir VšĮ „Likimo laiptai“, vienijančios Klaipėdoje gyvenančius neįgaliuosius, patirtis, rodanti, kad daugialypių socialinio dalyvavimo problemų patiria ne tik negalią turintys Klaipėdos miesto savivaldybės gyventojai, bet ir jų šeimos nariai. Akcentuotina, kad neįgaliųjų ir jų artimųjų patiriamos problemos ir iššūkiai apima įvairias socialinio gyvenimo sritis: ugdymąsi, dalyvavimą darbo rinkoje, tikslingo užimtumo, pasirinkimo galimybių apribojimą ir kt. Svarbu paminėti, kad negalios fenomeną išsamiai  išanalizavęs ir tyrimus šioje srityje aktyviai įgyvendinantis, pirmasis Lietuvos atstovas, išrinktas į Jungtinių Tautų (JT) neįgaliųjų teisių komitetą (jau antrai kadencijai) profesorius Jonas Ruškus pažymi, kad Lietuvoje negalią turinčių asmenų visavertis dalyvavimas švietimo, sveikatos, kultūros, darbo rinkos ir kituose visuomenės sektoriuose nėra nei norma, nei visuotinai atpažinta siekiamybė. Mokslininkas pažymi, kad skirtingų negalių turintys asmenys dažnai tampa atstumtieji, ir neretai ne tik jie, bet ir jų artimieji visą gyvenimą neperžengia socialinio pažeidžiamumo ribų. Plėtojant šią diskusiją verta paminėti, kad ir 2016 m. balandžio 20 d. Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių komiteto ataskaitoje teigiama, jog mūsų šalyje neįgalieji izoliuojami švietimo sistemoje, darbo rinkoje, neužtikrinamas paslaugų prieinamumas, nepritaikyta fizinė aplinka, neįtvirtinta lygybė prieš įstatymą, pažeidžiamos teisės į savarankišką gyvenimą ir kt.

Tikrai niekas argumentuotai ir objektyviai (remiantis moksliniais tyrimais, faktais, statistika) negali  paneigti, kad Klaipėdoje gyvenančių neįgaliųjų patiriamos problemos ir iššūkiai iš esmės yra panašios, kaip ir kituose šalies miestuose gyvenančių asmenų, turinčių negalią. Šias problemas būtina ne tik įvardinti, bet ir aktualizuoti jų sprendimo būtinybę.

Svarbu pagaliau praktiškai „pereiti“ nuo medicininio negalios sampratos modelio prie žmogaus teisėmis grįsto, suvokiant, kad negalią turintysis, yra tokias pačias teises turintis, kaip ir žmogus be negalios. Gruodžio 3-iosios išvakarėse linkiu „pamatyti“ žmonėse turinčiuose negalią lygiaverčius partnerius, kolegas, tam tikrų sričių (pagal jų kompetencijas) profesionalus, negalios srities ekspertus, o ne gailesčio, užuojautos, globos ir socialinės paramos gavėjus.

VšĮ „Likimo laiptai“ projektų koordinatorė dr. Jūratė Ruškė.