Sustiprėjome ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai
Rugpjūčio 27 – rugsėjo 5 dienomis uostamiesčio VšĮ “Likimo laiptai” nariai atostogavo Neringos miesto socialinės reabilitacijos kultūros centre. Dešimt smagaus poilsio dienų stovykloje “Fizinė ir dvasinė reabilitacija”, tarp savų žmonių neprailgo.
Jau pirmąją dieną vos įsikūrę patraukėme pasižvalgyti po Nidos apylinkes. Juk žmonėms, kurie ištrūkti iš savo nepritaikytų būstų gali ne kasdien, tai didelis malonumas. Kuršių nerija - tai kampelis, kur sausuma susilieja su vandeniu, visur gaivu, smagu, tad akis paganyti buvo kur.
Kas rytą klaipėdiečių, sėdinčių neįgaliųjų vežimėliuose, būrys patraukdavo prie marių. Ten prabėgdavo ir smagūs vakarai. O popietės buvo skirtos naujoms “teritorijoms užkariauti” - aplankyta Parnidžio kopa su Saulės laikrodžiu-kalendoriumi, Kazimiero Mizgirio gintaro galerija bei švyturys esantis ant Urbo kalno.
Niekas neužginčys, kad svarbiausiu stovyklos akcentu kasmet tampa plaukimas su laiveliu mariomis. Tokią pramogą jau ne pirmus metus mums dovanoja nidiškis Romas. Šiemet vietoj Romo mus plukdė jo sūnus, tačiau dėl to įspūdžių nesumažėjo. Smagu buvo apžiūrėti tą unikalų kampelį Kuršių neriją iš vandens, priplaukti prie didžiosios kopos, pasisukioti visai arti plūdurų žyminčių sieną su Rusija.
Už šeštą kartą surengtą stovyklą esame dėkingi vietoje nenustygstančiam vadovui Adoliui. Jo dėka visi organizacijos nariai pusmetį gyvena prabėgusios stovyklos įspūdžiais, o likusią metų dalį laukia naujo pabuvimo kartu.
Dauguma neįgaliųjų dienas leidžia namuose įprasmindami savo buvimą bendravimu internete ir mažais jėgas atitinkančiais pomėgiais: mezgama, skaitoma ar kitaip tobulėjama. Tačiau gyvas bendravimas taip pat svarbus. Čia mes su daugybę metų pažįstamais draugais dalinomės kasdienybės rūpesčiais ir ieškojome naujų sprendimų, čia diskutavome apie būsimas keliones ir ateities planus.
Ne mažiau svarbu ir tai, kad daug laiko skyrėme sportui. Ilgos kelionės vežimėliais, kvėpuojant grynu, sumažino vaikinų pilvukus, o merginoms suteikė naujų jėgų važiuojant į statų kalną, ant kurio įsikūręs reabilitacijos centras.
Visą tą laiką su mumis bendravo, rūpinosi reabilitacijos centro vadovė Liucija ir smagi mūsų pagalbininkė Bernadeta. Esame joms labai dėkingi. Nesinori tarti “sudie”. Tikimės, jog Savivaldybės dėka kitais metais vėl praversime šio centro duris ir patirsime dar daug nuotykių, kurių netrūko ir šiemet...
Loreta Lubytė