Nidos ruduo priklauso ir neįgaliesiems

 

 

Raimonda NORKIENĖ

Garsiąją frazę "Nidos ruduo priklauso menininkams" greitu laiku gali tekti perfrazuoti šiek tiek kitaip: Nidos ruduo pri­klauso ne tik fotografams ir dai­lininkams, bet ir orientacinin­kams, buriuotojams ir... neįga­liesiems. Sutikus būrelį pastarų­jų su vežimėliais Nidos uoste, širdis negalėjo nesidžiaugti - kaip gerai, kad Nida jau pasie­kiama žmonėms, sėdintiems in­valido vežimėlyje, kaip gerai, kad jie gali ilgėliau pasidžiaug­ti Nidos erdve ir grožiu.

- Kai tik pastatė Neringos so­cialinės reabilitacijos ir kultūros centrą Nidoje, mes iš karto bu­vome pakviesti atvykti, - "Klai­pėdai" sakė viešosios įstaigos "Likimo laiptai" direktorius Jo­nas Girta, pridūręs, jog neįga­liųjų namai Nidoje jiems asoci­juojasi su svetingąja jų šeiminin­ke Raiša Kazlauskiene, nieka­da nepamirštančia į centro ren­ginius pakviesti Klaipėdos ne­įgaliųjų.

Trečią vasarą po dešimt die­nų neįgaliųjų namuose Nidoje ilsisi "Likimo laiptų" organiza­cijos nariai, rudens stovyklai pi­nigų gavę iš Klaipėdos miesto savivaldybės pagal specialią programą. Už tris tūkstančius valdiškų litų penkiolika žmonių susimoka už nakvynę invali­dams pritaikytuose namuose (lova I grupės invalidui tekai­nuoja 10 litų), be to, iš tų pini­gų jie kukliai maitinasi bei pa­dengia visas kelionės išlaidas. Trumpai tariant, pačiam invali­dui atostogos Nidoje yra nemo­kamos.

Visi kalbinti neįgalieji klaipė­diečiai patvirtino: jei ne val­džios parama, specialiai invali­dams pastatyti namai, atostogos Nidoje tebūtų graži, bet nepa­siekiama svajonė.

 

Invalido vežimėlis - ne kliūtis norinčiam išplaukti į marias.

Algimanto KALVAIČIO nuotrauka

 

Anot "Likimo laiptų" organi­zacijos gerosios ponios Irenos Linkauskienės, šių metų stovyk­los programa buvo labai turinin­ga ir intensyvi: aplankyta Gin­taro galerija-muziejus, naujasis Neringos istorijos muziejus, su laivu išplaukta pasigrožėti Kur­šių mariomis. Iki šiol akyse sto­vi gražioji Juodkrantė, apie ku­rią su didžiule meile pasakojo seniūnė Aldona Balsevičienė. Įsimintina liko viešnagė pas Ni­dos dailininką Eduardą Jonušą, kaip ir įvykusi atvirumo popie­tė - pokalbis iš širdies j širdį.

- Tie, kurie turi sveikatos, iki pusryčių su vežimėliais nuvyksta iki jūros, kiti iš ryto išvažiuoja pakvėpuoti marių vėsa. Yra ir tokių, kurie miega iki pietų, - ne­norėdamas romantizuoti neįga­liųjų atostogų būdo, pasakojo vežimėlyje sėdintis "Likimo laiptų" vadovas Jonas Girta. Nidoje visai kitokia atmosfera nei Klaipėdoje. Čia nėra įpras­to šurmulio. Tikras poilsis!

Pasak Jono Girtos, skirtingai nei Smiltynėje ar Melnragėje, Nidoje invalidas su automobiliu gali privažiuoti prie jūros, yra įrengtas specialus nusileidimo takas paplūdimy, be to, invali­dams pritaikyti visi naujieji kul­tūros objektai.

- Nidoje jaučiuosi komfortiš­kai,- vadovui pritarė 42 metų Adolfas, turintis judėjimo nega­lią.- Mes visus metus su nerimu laukiame žinios, ar bus paskirtipinigai atostogoms, ar ne.

Anot Adolfo, šiemet juos ypač pakerėjo naktinė Nida, jos tyla ir grožis, kai antrą valandą nakties "komanda" su vežimė­liais vienoje Nidos kavinėje dar gavo po puodelį karštos arbatos.

Vaikščioti negalintis 29 metų Ramūnas iš Klaipėdos sakė, jog ilgai prisimins, kaip su Nidos žveju Kazlausku jie išplaukė į marias ir traukė tinklą. Jis kal­bėjo, jog Nida daugeliui padėjo atitrūkti nuo kasdienybės, išsi­veržti iš keturių namų sienų ne­laisvės.

Ramūną į Nidą atlydėjusi medikė Rita pastebėjo, jog ne­įgalieji tarpusavyje bendrauja kitaip nei sveikieji: jie nedejuo­ja, stengiasi vienas kitam padė­ti, neturi pykčio. Nidoje jie tu­rėjo puikią galimybę pagyventi tarsi vienoje šeimoje.

- Neįgaliųjų namams Nidoje trūksta tik vieno - juos reikėtų padidinti, nes dabar pirmame aukšte yra tik keturios vietos žmonėms, negalintiems atsisto­ti,- atsisveikindami sakė klaipė­diečiai, nepagailėję padėkos žo­džių Neįgaliųjų centro šeiminin­kėms, apglėbusioms juos rūpes­čiu ir meile.