Neįgalieji kali savo namuose

 

Į Klaipėdos centrą invalidai neišvažiuoja dešimtmečius

 

Norėdamas užvažiuoti ant Biržos tilto Gintaras Laurišonis turi pasikviesti bent vieną pagalbininką. Įkalnės savarankiškai vyras negali įveikti.

Vytauto LIAUDANSKIO nuotrauka

 

Reda BALTINAITĖ

 

Judėjimo negalią turintys žmonės kalinami namuose. Norėdami patekti į viešumą jie susiduria su kliūtimis ir užtva­romis. Miestas visiškai nepri­taikytas žmonėms su invalido vežimėliu. Jiems neįveikiamos gatvės, laiptinės ir įėjimai į pastatus. „Namuose gyvenu kaip kalėjime. Juokauju, kad ir zonoje žmonėms linksmiau - bent pasivaikščioti išeina. Net su palydovu mieste ne visur ga­liu važiuoti", - „Klaipėdai" sakė Gintaras Laurišonis. Dienraš­čio korespondentų padedamas judėjimo negalią turintis vyras ryžosi dalyvauti žurnalistiniame tyrime. Tai suteikė jam galimybę po šešerių metų savo akimis vėl išvysti miesto centrą.

 

Į įkalnę – įsibėgėjęs

Keletą valandų G.Laurišonis invalido vežimėliu mieste važinėjo lydimas „Klaipėdos" žurnalistų. Vyras gali valdyti rankas ir galvą. Paaiškėjo, kad uostamiestis nepritaikytas žmonėms su judė­jimo negalia - ne kartą teko pa­stumti, pakelti, prilaikyti, padėti važiuoti vežimėlyje sėdinčiam vyrui. Ir miesto centre daugelis gatvių, šaligatvių bortelių bei nuokalnių neįgaliesiems kelia neįveikiamų sunkumų.

„Ar pastebėjote, kad nė į vieną parduotuvę įvažiavimo tako neįga­liesiems nebuvo?" - klausė G.Laurišonis, vežimėliu nuvažiavęs nuo Teatro aikštės iki Biržos tilto.

Stabtelėjus prie nuo senų laikų likusio stataus užvažiavimo ant Biržos tilto, garbaus amžiaus pra­eivė ėmė raginti aplinkinius padėti neįgaliajam. Tačiau pažiūrėjusi į įkalnę, moteris tarstelėjo: „Taip, toks status, kad čia tik su domkratu žmogų užkeltum".

Prie Turgaus gatvėje įsikū­rusios I.Simonaitytės viešosios bibliotekos įrengtas užvažiavimo takas neįgaliesiems. Pabandęs juo užvažiuoti G.Laurišonis takeliu pakilo tik iš trečio karto - įsibėgė­jęs. Pakilęs iki durų, klaipėdietis turėjo ilgai manevruoti ir sukinėtis ankštoje aikštelėje, kol galėjo jas atidaryti.

 

Prašinėja praeivių

Vyriškis su seserimi gyvena pirmajame aukšte. Panorėjęs iš­važiuoti į lauką, jis kiekvieną kartą turi pasikviesti pagalbininką. Dvy­likos prie namų esančių laiptelių savarankiškai jis negali įveikti. Dėl šios priežasties G.Laurišonis į miestą išvažiuoja labai retai. Centrinėje Manto gatvėje žmogus buvo po šešerių metų pertraukos.

„Gali žmogus dešimt kartų pa­dėti geranoriškai, bet dešimt metų jis nelakstys pagelbėti. Žinoda­mas, kad galiu bet kada ir bet kur savarankiškai nuvažiuoti, ir pats jausčiausi kitaip", - dienraščiui sakė vyriškis.

"Kai prireikia išvažiuoti iš namų, G.Laurišonis skambina artimie­siems, draugams, pažįstamiems. Kartais paprašo kaimynų pagal­bos. Vienintelė vyro pramoga - du kartus per savaitę lankomos šokių repeticijos. Keli judėjimo negalią turintys klaipėdiečiai Žvejų rū­muose repetuoja pramoginių šokių brėžinius. Į repeticijas G.Laurišonį dažniausiai atveža kitas vežimė­liu judantis klaipėdietis Adolfas Ruškys. Jis vairuoja pritaikytą automobilį. Privažiavimo takas iki Žvejų rūmų yra įrengtas. Vieninte­lė kliūtis - trys laiptai prie įėjimo. Paprastai vyrai palaukia praeivių ir prašo pagalbos.

 

Ne vieną kartą teko padėti pastumti, pakelti, pernešti vežimėlį, kuriame sėdėjo žurnalistiniame tyrime dalyvavęs Gintaras Laurišonis.

 

Į šią įkalnę prie bažnyčios neužvažiuotų joks vežimėlis.

 

Įleistų tik naktį?

Klaipėdos savivaldybėje taip pat įrengtas įvažiavimo takas neįgaliesiems. Į savivaldybę atvažia­vęs neįgalusis teoriškai turėtų prie durų paskambinti ir po akimirkos sulaukti budėtojo. Jis atrakintų duris ir specialiu keltuvu pakeltų neįgalųjį į pirmąjį aukštą.

G.Laurišoniui paspaudus skam­bučio mygtuką reikėjo ilgai laukti. Po dešimties minučių bergždžio lūkuriavimo teko paraginti val­dininkus. Sužinojusi, kad gatvėje laukia žmogus invalido vežimė­lyje, savivaldybės atstovė spaudai Jolanta Braukylienė davė komandą jį įleisti.

Vėliau ji aiškino, kad po remon­to tikriausiai buvo pažeisti laidai ir niekas nepastebėjo, jog skambutis nebeveikia. Moteris sakė, kad dažniausiai neįgalieji atvažiuoja su palydovais, o šie paprašo įjungti keltuvą. Neaišku, ar sutaisius skambutį j o skambėjimą kas nors išgirs. Neseniai, taupydama lėšas, savivaldybė atleido budėtojus - jie dirba tik naktį.

 

Norėdami atidaryti duris, neįgalieji daug kur turi ilgai manevruoti.

juo neužvažiuotų.

 

Įkalnė - per stati

Automobiliu žvyruotu keliu privažiavus prie Šv. Juozapo darbi­ninko bažnyčios, pasirodė, kad ant stačių laiptų „prilipdyta" betoninė įkalnė užvažiuoti neįgaliesiems padaryta tik dėl akių. G.Laurišo­nis tikino, kad jos neįveiktų net stipriausias neįgalusis. Įkalnė - per stati.

Prie žurnalistų priėjęs bažny­čios darbuotojas prasitarė, kad šiuos laiptus statęs darbininkas paskutinę minutę prisiminė ne­įgaliuosius. Ant laiptų jis padarė du betoninius takelius. Tarpas tarp takelių per platus - joks vežimėlis juo neužvažiuotų.

 

Prie Klaipėdos savivaldybės durų G.Laurišonis buvo priverstas lūkuriuoti

dešimt minučių.

 

Laikydavo ufonautu

Pasak G.Laurišonio, žmonės jau ramiau reaguoja viešumoje sutikę savarankišką neįgalųjį.

„Būdavo, nuvažiuoji į „Maksi­mą" apsipirkti, tai žiūri visi kaip į ufonautą, nuo žvilgsnių ir nugara degdavo", - neslėpė jis.

Po kelionės mieste G.Lauri­šonis „Klaipėdai" teigė, kad toks pasivažinėjimas atstos dviejų savaičių kasdienę mankštą - page­rėjo jo kraujo apytaka, treniravosi rankų raumenys.

„Jei galėčiau tiek judėti kas­dien, išgaruotų ir ligos, ir depre­sijos. Valstybė sutaupytų pinigų, bet jiems, matyt, patogiau, kai mes namuose pūname. Žiemą ypač sunku namuose tūnoti. Noriu gyventi savarankiškai. Jei darbą gausiu, kas mane kasdien į jį vežios?" - klausė G.Lauri­šonis.

 

Du kartus per savaitę G.Laurišonis važiuoja į šokių repeticiją Žvejų rūmuose.

Vytauto LIAUDANSKIO nuotraukos

 

Reikalai prasti

Kaip pripažino Klaipėdos savivaldybės Socialinių proble­mų skyriaus vedėja Audronė Liesytė, neįgaliųjų integracija į visuomenę kol kas rūpinamasi simboliškai.

„Kokia čia integracija? Si­stemą reikia keisti iš esmės", - dienraščiui tvirtino valdininkė.

Ji neslėpė, kad judėjimo ne­galią turinčių neįgaliųjų reikalai apleisti. Reikia pritaikyti jų būstus, gatves, įvažiavimo takus į visuomeninius pastatus, įsigyti neįgaliesiems pritaikytus visuo­meninio transporto autobusus. Tam nėra lėšų. Praėjusiais metais neįgaliųjų būstų pritaikymui buvo skirta 9 tūkst. litų, šiemet - nė cento.

Valdininkė nežinojo, kiek klai­pėdiečių priversti judėti invalido vežimėliais.

„Daugiausiai tūkstantis" - spėliojo ji.

Praėjusiais metais neįgalie­siems buvo skirtas 91 invalido vežimėlis, 2002-aisiais - 66.2001 metais Lietuvoje gyveno 262, 9 tūkst. neįgaliųjų - 7,5 procento visų gyventojų. Ketvirtadalis neįgaliųjų turi judėjimo funkcijų sutrikimų.