Sėdintieji invalido vežimėliuose į visuomenę integruojasi šokdami
Gražina JUODYTĖ
Dar visai neseniai Lietuvoje neįgaliųjų ir jų artimųjų problemos tebuvo jų pačių reikalas. Tačiau dabar suburtos įvairias negalias turinčių žmonių bendrijos, asociacijos.
Šiandien neįgaliesiems didesnį dėmesį skiria ir Lietuvos valstybinės institucijos. Tačiau ar neįgalus žmogus integruojasi į visuomenę, ar jis gyvena visavertį gyvenimą, dažnai priklauso ir nuo jo paties pastangų.
Štai du kartus per savaitę turintieji stuburo negalią suvažiuoja į Žvejų rūmus, kur buvęs Klaipėdos universiteto "Žuvėdros" ansamblio šokėjas, dabar universiteto Sportinių šokių katedros dėstytojas Alvydas Soroka juos, sėdinčius vežimėliuose, moko šokti.
Pasaulyje tokia praktika nėra nauja. Lietuvoje panašių bandymų taip pat būta. Tačiau, skirtingai nuo jų, Alvydas, mokydamas šokti neįgaliuosius vežimėliuose, išsiverčia be pagalbininkų. Žmonėms, turintiems judėjimo negalią, kuriamos specialios šokių kompozicijos, jos ligoniukams tampa ne tik pramoga, bet ir sveikatos gerinimo bei dvasios kėlimo šaltiniu.
Judėjimo negalią turintiems vyrams ir moterims šokti vežimėliuose - ir pramoga, ir teigiamos emocijos, padedančios įveikti ligą.
Viliaus MAČIULAIČIO nuotr.
Kol kas penkių neįgaliųjų repertuaras nedidelis - lėtas valsas ir dar viena kompozicija. Bet ir joms paruošti reikėjo tiek paties vadovo, tiek ir neįgaliųjų didelių pastangų.
Burti tokius žmones A. Sorokai knietėjo seniai. Jį, užsienyje pasižiūrėjus į rengiamus neįgaliųjų žmonių šokių festivalius, visada apimdavo baltas pavydas: kodėl kituose kraštuose tai įmanoma, o Lietuvoje neįgalus žmogus neturi tokių galimybių.
Kad pralaužtų ledus, A. Sorokai tereikėjo kibirkšties. Ir ja tapo jo vadovaujamą klubą "Svajonė" lankantis didelis šokių entuziastas ir mėgėjas Klaipėdos kraujo centro direktorius gydytojas Bronius Pliuškys. Tai jis paskatino imtis realių žingsnių. Jie abu nuvyko į Palangos reabilitacijos centrą. Čia susitarė, kad galės stebėti žmonių, turinčių stuburo negalią, specialistų priežiūroje atliekamus pratimus. Mat prieš pradedant dirbti su žmonėmis, sėdinčiais invalido vežimėliuose, reikia žinoti, kuriuos judesius jie gali daryti.
Po to A. Soroka kreipėsi į Klaipėdos socialinės paramos centro vedėjos pavaduotoją Janiną Tulabienę, prašydamas padėti susirasti tokios negalios kamuojamus žmones ir pabandyti juos uždegti idėja šokti. Tai jiems turėtų tapti ne tik pramoga, bet ir taip reikalinga mankšta. Taip surinkti pirmieji - dvylika invalidų vežimėliuose sėdinčių šokėjų.
Tačiau kai prasidėjo pirmieji užsiėmimai, ne visiems jiems pakako jėgų. Kai kuriems nelabai sekėsi suvaldyti savo vežimėlius ir tuo pačiu dar atlikti gracingus judesius. Viskas baigėsi tuo, kad iš dvylikos žmonių liko tiktai trys, patys ištvermingiausi. Jie ir buvo paruošti I respublikiniam neįgaliųjų festivaliui.
Dabar tokių entuziastų yra šeši - keturios moterys ir du vyrai. A. Soroka su jais ruošia kompoziciją penkiems žmonėms. Kaip tikroje komandoje vienas žmogus yra atsarginis.
Visus žmones, sėdinčius invalido vežimėliuose, vienija ne tik šokis, bet ir viešoji įstaiga "Likimo laiptai", kuriai vadovauja Adolfas Ruškys. Kaip teigė šokėja Jolanta Starodubcevienė, šis žmogus esąs "motoriukas" tiek įstaigoje, remontuojančioje neįgaliųjų kompensacinę techniką (vežimėlius, vaikštynes), tiek apskritai "eiti" į visuomenę. Sėdėjimas vežimėliuose neįgaliesiems nesutrukdo keliauti ir į vasaros stovyklas Lietuvos kurortuose, ir net į užsienį.
Ribotas judėjimas - ne kliūtis susitikti su Lietuvos vadovais, politikais, kultūros veikėjais. Sėdinčiųjų invalido vežimėliuose siekis - nenurimti ir žingsnis po žingsnio pačių pastangomis keisti savo gyvenimus.