Sėdintieji invalido vežimėliuose į visuomenę integruojasi šokdami

 

Gražina JUODYTĖ

Dar visai neseniai Lietuvoje neįgaliųjų ir jų artimųjų proble­mos tebuvo jų pačių reikalas. Tačiau dabar suburtos įvairias negalias turinčių žmonių bend­rijos, asociacijos.

Šiandien neįgaliesiems dides­nį dėmesį skiria ir Lietuvos vals­tybinės institucijos. Tačiau ar ne­įgalus žmogus integruojasi į vi­suomenę, ar jis gyvena visavertį gyvenimą, dažnai priklauso ir nuo jo paties pastangų.

Štai du kartus per savaitę tu­rintieji stuburo negalią suvažiuo­ja į Žvejų rūmus, kur buvęs Klai­pėdos universiteto "Žuvėdros" ansamblio šokėjas, dabar univer­siteto Sportinių šokių katedros dėstytojas Alvydas Soroka juos, sėdinčius vežimėliuose, moko šok­ti.

Pasaulyje tokia praktika nėra nauja. Lietuvoje panašių bandy­mų taip pat būta. Tačiau, skirtin­gai nuo jų, Alvydas, mokydamas šokti neįgaliuosius vežimėliuose, išsiverčia be pagalbininkų. Žmo­nėms, turintiems judėjimo nega­lią, kuriamos specialios šokių kompozicijos, jos ligoniukams tampa ne tik pramoga, bet ir svei­katos gerinimo bei dvasios kėlimo šaltiniu.

 

Judėjimo negalią turintiems vyrams ir moterims šokti vežimėliuose - ir pramoga, ir teigiamos emocijos, padedančios įveikti ligą.

Viliaus MAČIULAIČIO nuotr.

 

Kol kas penkių neįgaliųjų re­pertuaras nedidelis - lėtas valsas ir dar viena kompozicija. Bet ir joms paruošti reikėjo tiek paties vadovo, tiek ir neįgaliųjų didelių pastangų.

Burti tokius žmones A. Sorokai knietėjo seniai. Jį, užsienyje pasižiūrėjus į rengiamus neįgalių­jų žmonių šokių festivalius, visa­da apimdavo baltas pavydas: ko­dėl kituose kraštuose tai įmano­ma, o Lietuvoje neįgalus žmogus neturi tokių galimybių.

Kad pralaužtų ledus, A. Sorokai tereikėjo kibirkšties. Ir ja tapo jo vadovaujamą klubą "Svajonė" lankantis didelis šokių entuziastas ir mėgėjas Klaipėdos kraujo centro direktorius gydytojas Bronius Pliuškys. Tai jis paskatino imtis re­alių žingsnių. Jie abu nuvyko į Pa­langos reabilitacijos centrą. Čia susitarė, kad galės stebėti žmonių, turinčių stuburo negalią, specia­listų priežiūroje atliekamus pratimus. Mat prieš pradedant dirbti su žmonėmis, sėdinčiais invalido vežimėliuose, reikia žinoti, ku­riuos judesius jie gali daryti.

Po to A. Soroka kreipėsi į Klai­pėdos socialinės paramos centro vedėjos pavaduotoją Janiną Tulabienę, prašydamas padėti susira­sti tokios negalios kamuojamus žmones ir pabandyti juos uždegti idėja šokti. Tai jiems turėtų tapti ne tik pramoga, bet ir taip reika­linga mankšta. Taip surinkti pir­mieji - dvylika invalidų vežimė­liuose sėdinčių šokėjų.

Tačiau kai prasidėjo pirmieji užsiėmimai, ne visiems jiems pa­kako jėgų. Kai kuriems nelabai se­kėsi suvaldyti savo vežimėlius ir tuo pačiu dar atlikti gracingus ju­desius. Viskas baigėsi tuo, kad iš dvylikos žmonių liko tiktai trys, patys ištvermingiausi. Jie ir buvo paruošti I respublikiniam neįga­liųjų festivaliui.

Dabar tokių entuziastų yra šeši - keturios moterys ir du vyrai. A. Soroka su jais ruošia kompozi­ciją penkiems žmonėms. Kaip tik­roje komandoje vienas žmogus yra atsarginis.

Visus žmones, sėdinčius inva­lido vežimėliuose, vienija ne tik šo­kis, bet ir viešoji įstaiga "Likimo laiptai", kuriai vadovauja Adolfas Ruškys. Kaip teigė šokėja Jolanta Starodubcevienė, šis žmogus esąs "motoriukas" tiek įstaigoje, re­montuojančioje neįgaliųjų kom­pensacinę techniką (vežimėlius, vaikštynes), tiek apskritai "eiti" į visuomenę. Sėdėjimas vežimėliuo­se neįgaliesiems nesutrukdo ke­liauti ir į vasaros stovyklas Lietu­vos kurortuose, ir net į užsienį.

Ribotas judėjimas - ne kliūtis susitikti su Lietuvos vadovais, po­litikais, kultūros veikėjais. Sėdin­čiųjų invalido vežimėliuose siekis - nenurimti ir žingsnis po žings­nio pačių pastangomis keisti savo gyvenimus.